Pakruojo rajono savivaldybė,
Kęstučio g. 4, LT-83152 Pakruojis
Juridinių asmenų registras,
Įstaigos kodas 111102598,
Tel./faks. (8 421) 69 090,
el. paštas savivaldybe@pakruojis.lt
Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
01020304050607
08091011121314
15161718192021
22232425262728
29303101020304
Liepa
    2019     
Apie Linkuvos seniūniją
Spausdinti puslapio vidurį

Linkuva – vienas seniausių ir įdomiausių Žiemgalos miestų, įsikūręs pačioje aukščiausioje Linkuvos kalvagūbrio vietoje.

Linkuvos seniūnija yra Pakruojo rajono šiaurinėje dalyje, 16 km nutolusi nuo rajono centro. Ribojasi su Guostagalio, Klovainių, Pašvitinio, Žeimelio seniūnijomis. Seniūnijos plotas — 16 753 ha. Linkuvos miestas užima 33 ha plotą. Linkuvos seniūnijoje gyvena  apie 3 700 gyventojų. Linkuvos mieste 2010 m. pabaigoje gyveno 1731 gyventojas.

Linkuvos seniūnijoje yra trys mokyklos: Linkuvos gimnazija, specialioji internatinė mokykla, Triškonių pagrindinė ir Linkuvos lopšelis-darželis „Šaltinėlis“. Seniūnijos ūkinė ir ekonominė veikla yra mišri. Veikia dvi žemės ūkio bendrovės (Linkuvos ir Kalpokų), žemės ūkio kooperatyvas „Linkuvos kraštas“, UAB „Alfa Agro“, UAB „Saerimner“, UAB „Linkuvos mėsa“, IĮ „Lisanova“, dvi medienos perdirbimo įmonės (A. Butnoriaus ir B. Mikalajūno individualiosios įmonės). Seniūnijoje yra vaistinė, ambulatorija, 3 medicinos punktai (Ūdekų, Triškonių, Rimkūnų), veikia veterinarijos vaistinė, 12 parduotuvių, kavinė. Yra trys bibliotekos (Ūdekų, Triškonių, Linkuvos), Linkuvos, Ūdekų kultūros namai, Rimkūnų ir Triškonių kaimuose – salės. Linkuvos, Ūdekų ir Triškonių bibliotekose veikia viešieji interneto prieigos taškai.

Įkurtos 3 kaimo bendruomenės, Linkuvos ir Triškonių bendruomenių centrai, 5 klubai (Linkuvos moterų klubas „Šypsena“, pagyvenusių žmonių klubas „Pabūkime kartu“, „Žiemgalos linkuviai“, Triškonių jaunimo klubas „Svajokliai“, Triškonių kaimo moterų klubas). Veikia Vaikų ir jaunimo užimtumo centras, Socialinių paslaugų centras, Pakruojo invalidų draugijos Linkuvos skyrius. Yra 2 katalikiškos organizacijos: Linkuvos parapijos jaunimo grupė „Laetare“, Linkuvos katalikių moterų draugija.

Pagal anksčiau paruoštą projektą nuo 2002 metų Linkuvos seniūnija pradėjo miesto parko (buvęs Balsevitynės dvaras) tvarkymo darbus. Iškasti trys tvenkiniai, pašalinti menkaverčiai medžiai, apželdinta teritorija, apsėta veja, tvenkinius jungiantys kanalai papuošti grakščiais mediniais tilteliais. Linkuvoje vykusio skulptorių simpoziumo metu miesto parke sumontuota ir pastatyta 10 skulptūrų.

Nuo 1997 metų gegužės mėnesio Linkuvos seniūnijai vadovauja seniūnė Kazimiera Bacevičienė.

Linkuviečiai turi tinklalapį internete Linkuva.net – aktualijos, naujienos, nuomonės.

Saugomi objektai ir lankytinos vietos

Gamtos paminklai. Gaižiūnų akmuo su dubeniu, Voronėlių akmuo su „velnio pėdomis“.

Draustiniai. Linkuvos valstybinis geomorfologinis draustinis, Laumenio valstybinis botaninis-zoologinis draustinis.

Piliakalniai. Tričių piliakalnis.

Koplytstulpiai. Triškonių koplytstulpis.

Kapavietės. Lietuvos karių kapas Linkuvos kapinėse, Veselkiškių žydų genocido aukų kapai, Linkuvos, Vaižgantų kapinynas, senosios žydų kapinės Paguliankos k., Antrojo pasaulinio karo aukų kapai.

Paminklai.  Paminklinė lenta, skirta knygnešiams (Linkuvos gimnazijos pastatas).

Pastatai. Linkuvos miesto urbanistikos centras, Linkuvos bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, Linkuvos kapinių koplyčia, kalvė (Kapų g. 2, Linkuva). Buvusi žydų sinagoga (Ugniagesių g. 2, Linkuva), taros supirktuvė (Varpo g. 8, Linkuva). Kalpokų, Ūdekų vėjo malūnai. Siaurojo geležinkelio kompleksas: „Lietūkio“ Linkuvos sandėlininko pastatas, „Lietūkio“ Linkuvos sandėlis, buvusi geležinkelio stotis (Dariaus ir Girėno g. 32, 30).

Sodybos. Rimkūnų, Dovydiškio, Pamūšio, Triškonių, Impolės dvaro sodybos,  kompozitoriaus J. Pakalnio memorialinė sodyba.

Linkuvos herbas

Linkuvos herbas – pagrindiniame auksiniame lauke, kampuose padabintame žaliais dobilo lapais, – mėlynas upės linkis, simbolizuojantis miesto geografinę padėtį, vardo kilmę, vietovės žemdirbišką pobūdį, krašto turtingumą. Viršutinėje mėlyno skydo dalyje – sidabro spalvos Linkuvos koplyčios, reikšmingo XVI a. architektūros paminklo, siluetas.

Skydas perskirtas į dvi dalis. Melynoje galvoje sidabrinė bažnyčia su auksiniais bokštų stogais ir kryžiais, po ja, auksiniame lauke, mėlyna nuleista gegnė (upės vingis), lydima trijų žalių dobilo lapų.

Herbas sukurtas 1995 m. Jame vaizduojamas vienas gražiausių Lietuvos bažnyčios kulto pastatų – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Ant kalvos pastatyta ir iš toli baltuojanti mėlyname dangaus fone ji yra tarsi Linkuvos vizitinė kortelė, turėjusi svarbią reikšmę Linkuvos miestelio vystymuisi. Kitos herbo figūros rodo Linkuvos geografinę padėtį ir jos vardo kilmę (prie upės linkio), dobilo lapai – vietovės žemdirbišką pobūdį, auksas – krašto turtingumą. Tokį Linkuvos miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1995 m. kovo 17 d.

Linkuva

 Linkuvos vardas  (iki XX a. Linkava) pirmą kartą paminėtas Livonijos kronikose 1371 m. Gyvenvietės, įsikūrusios XV a. antroje pusėje ant moreninio dabartinės Linkuvos kalvagūbrio, vardas, istorikų nuomone, yra sietinas su 1500 m. ankstyvosios bažnyčios statyba ir išeivių iš Vestfalijos von Grotusų (vėlsnių – Potockių ir Bialozorų) dvaru. Šios gyvenvietės galimybes tapti miesteliu lėmė ta aplinkybė, jog per ją ėjo pagrindiniai keliai iš Žemaitijos į Žeimelį, Bauskę, Sidabrę, Rygą. Apie XVI a. pradžią Žygimantui Senajam leidus Bialozorams kurti Linkuvos mietelį, gyvenvietė ėmė augti, stiprėjo prekyba su Ryga, radosi prekybos namai, turgūs, buvo steigiamos smuklės, statomi gyvenamieji namai.

XVI–XIX a. miestelis buvo dažnai niokojamas karų su kalavijuočiais, švedais, rusais, jame ne kartą kilo religinių nesutarimų įžiebtų vidaus kovų, ne kartą Linkuvą siaubė gaisrai (ypač XIX a. pabaigoje). Tačiau miestelis, vis atstatomas, plėtėsi, stiprėjo jo ekonomika, augo kultūriniai poreikiai. Linkuvą, kaip ir visa Lietuvą, savaip palietė istoriniai įvykiai. Po 1831 m. sukilimo uždarytas karmelitų vienuolynas (1634–1832) ir prie jo veikusi parapinė mokykla. 1861 m. Linkuva paskelbta valsčiaus centru, joje gausėjo krautuvių, smuklių, veikė vėjo ir vandens malūnai. 1844 m. įsteigta valstybinė pradžios mokykla (rusų k.), leista veikti žydų mokyklai. Ėmė veikti paštas, vaistinė. Linkuviai dalyvavo 1863 m. sukilime, patyrė rusų valdžios represijas (kunigai Mangirdas ir Macevičius buvo įkalinti, ištremti). Aktyviai veikė gerai organizuotas knygnešių tinklas.

XX a. pradžioje linkuviai įsitraukė į kovą dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo: rusišką mokyklą pakeitė lietuviška, išaugo lietuviškos spaudos platinimas, suaktyvėjo bažnyčios organizacijų, chorų veikla. 1918 m. atgavus Nepriklausomybę, įsteigta „Saulės“ progimnazija, nuo 1923-iųjų tapusi gimnazija – vienu iš pagrindinių Šiaurės Lietuvos kultūros židinių. Per pirmąjį pasaulinį karą buvo nutiestas siaurasis geležinkelis Linkuva – Petrašiūnai. Augo ekonomika, vystėsi amatai, prekyba. Tarpukario Linkuvoje buvo per 30 krautuvių ir kooperatyvų, 2 bankai, autobusų ir geležinkelio stotys, vilnų verpykla, ambulatorija, ėmė veikti elektros stotis, kino teatras „Žvaigždė“, viešoji biblioteka ir kitos organizacijos. Miestelyje paskutinį Nepriklausomybės dešimtmetį gyveno apie 2  100 gyventojų.
Antrasis pasaulinis karas, vokiečių ir rusų okupacijos gerokai pristabdė intensyvų ekonominį bei kultūrinį Lietuvos augimą, keitė gyventojų skaičių ir sudėtį.

Šiandien Linkuva – vienas iš seniausių ir įdomiausių Šiaurės Lietuvos urbanistinių paminklų su miesto centre tebestovinčiais raudonų plytų buvusių amatininkų ir pirklių nameliais, architektūriniu požiūriu vertinga radialinio plano aikšte, iš kurios kaip spinduliai išeina net 7 gatvės. Jų tinklas darniai dera prie kalvotos ir raižytos vietovės. Jos pačioje aukščiausioje vietoje stovi didžiulės architektūrinės ir istorinės vertės pastatų ansamblis – Linkuvos bažnyčia ir karmelitų vienuolynas.

Paskutinis atnaujinimas: 2013-05-24 16:35:50 Atgal
meras
SAULIUS MARGIS