Pakruojo rajono savivaldybė,
Kęstučio g. 4, LT-83152 Pakruojis
Juridinių asmenų registras,
Įstaigos kodas 111102598,
Tel./faks. (8 421) 69 090,
el. paštas savivaldybe@pakruojis.lt
Renginių kalendorius
P A T K Pn Š S
25262728293001
02030405060708
09101112131415
16171819202122
23242526272829
30310102030405
Gegužė
    2022     
Apie Linkuvos seniūniją
Spausdinti puslapio vidurį

Duomenys apie seniūniją. Seniūnijos plotas 16 753 ha, Linkuvos miesto 33 ha. Seniūnijos teritorija suskirstyta į 7 seniūnaitijas: Linkuvos Centro, Linkuvos Parko, Ūdekų, Triškonių, Kalpokų, Plento ir Rimkūnų.

Seniūnijoje veiklą vykdo 2 miesto ir 3 kaimo bendruomenės: Linkuvos, Linkuvos bendruomenių centras mieste ir Ūdekų, Rimkūnų, Triškonių kaimo bendruomenės.

Seniūnijos teritorijoje veikia 26 įstaigos. Veikia Linkuvos žemės ūkio bendrovė, UAB „Kalpokų ūkis“,  ŽŪK „Linkuvos kraštas“, Linkuvos žemės ūkio bendrovė, UAB „Alfa Agro“, UAB „Idavang“, UAB „Modus energija“, B.Mikalajūno IĮ. Didžiausias pramonės objektas Linkuvoje – UAB „Linkuvos mėsa“. Linkuvoje yra Pakruojo priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Linkuvos komanda, paštas, 3 kirpyklos. Seniūnijoje yra ambulatorija, vaistinė, veterinarinė vaistinė, 14 parduotuvių, dvi kavinės, vienas alaus baras. Yra dvi dėvėtų rūbų parduotuvės. Yra keturios bibliotekos (Ūdekų, Triškonių, Rimkūnų, Linkuvos miesto), Linkuvos kultūros centras, Linkuvos kultūros centro Ūdekų kultūros namai, Linkuvos kultūros centro Triškonių laisvalaikio salė. Ūdekų, Rimkūnų ir Triškonių kaimuose veikia viešojo interneto prieigos taškai. Dvi mokyklos ir vaikų darželis. Laikino gyvenimo ir senelių namai. Seniausiai įsikūręs Linkuvos pagyvenusių žmonių klubas „Pabūkime kartu“. Veikia klubas „Žiemgalos linkuviai“ moterų klubas „Šypsena“, Linkuvos vaikų ir jaunimo užimtumo centras, moterų katalikių draugija, neįgaliųjų draugija, Triškonių kaimo moterų klubas, Triškonių kaimo jaunimo klubas. Mieste yra nedidelis turgelis.

Duomenys apie gyventojus. (2019 m. gruodžio 31 d. duomenimis) Gyventojų skaičius seniūnijos teritorijoje iš viso 2934 (per metus sumažėjo 81), gyvenamąją vietą deklaravę gyventojai 205 (per metus -27), gimė 28 (+4), mirė 50 (+3).

Linkuvos herbas

Linkuvos herbas – pagrindiniame auksiniame lauke, kampuose padabintame žaliais dobilo lapais, – mėlynas upės linkis, simbolizuojantis miesto geografinę padėtį, vardo kilmę, vietovės žemdirbišką pobūdį, krašto turtingumą. Viršutinėje mėlyno skydo dalyje – sidabro spalvos Linkuvos koplyčios, reikšmingo XVI a. architektūros paminklo, siluetas.

Skydas perskirtas į dvi dalis. Melynoje galvoje sidabrinė bažnyčia su auksiniais bokštų stogais ir kryžiais, po ja, auksiniame lauke, mėlyna nuleista gegnė (upės vingis), lydima trijų žalių dobilo lapų.

Herbas sukurtas 1995 m. Jame vaizduojamas vienas gražiausių Lietuvos bažnyčios kulto pastatų – Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia. Ant kalvos pastatyta ir iš toli baltuojanti mėlyname dangaus fone ji yra tarsi Linkuvos vizitinė kortelė, turėjusi svarbią reikšmę Linkuvos miestelio vystymuisi. Kitos herbo figūros rodo Linkuvos geografinę padėtį ir jos vardo kilmę (prie upės linkio), dobilo lapai – vietovės žemdirbišką pobūdį, auksas – krašto turtingumą. Tokį Linkuvos miesto herbą Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1995 m. kovo 17 d.

Saugomi objektai ir lankytinos vietos. Kultūros paveldo objektai

  • Gamtos paminklai. Gaižiūnų akmuo su dubeniu, Voronėlių akmuo su „velnio pėdomis“.
  • Draustiniai. Linkuvos valstybinis geomorfologinis draustinis, Laumenio valstybinis botaninis-zoologinis draustinis.
  • Piliakalniai. Tričių piliakalnis.
  • Koplytstulpiai. Triškonių koplytstulpis.
  • Kapavietės. Lietuvos karių kapas Linkuvos kapinėse, Veselkiškių žydų genocido aukų kapai, Linkuvos, Vaižgantų kapinynas, senosios žydų kapinės Paguliankos k., Antrojo pasaulinio karo aukų kapai.
  • Paminklai.  Paminklinė lenta, skirta knygnešiams (Linkuvos gimnazijos pastatas).
  • Pastatai. Linkuvos miesto urbanistikos centras, Linkuvos bažnyčia ir karmelitų vienuolynas, Linkuvos kapinių koplyčia, kalvė (Kapų g. 2, Linkuva). Buvusi žydų sinagoga (Ugniagesių g. 2, Linkuva), taros supirktuvė (Varpo g. 8, Linkuva). Kalpokų, Ūdekų vėjo malūnai. Siaurojo geležinkelio kompleksas: „Lietūkio“ Linkuvos sandėlininko pastatas, „Lietūkio“ Linkuvos sandėlis, buvusi geležinkelio stotis (Dariaus ir Girėno g. 32, 30).
  • Sodybos. Rimkūnų, Dovydiškio, Pamūšio, Triškonių, Impolės dvaro sodybos,  kompozitoriaus J. Pakalnio memorialinė sodyba.

Linkuvos istorija

Linkuvos vardas  (iki XX a. Linkava) pirmą kartą paminėtas Livonijos kronikose 1371 m. Gyvenvietės, įsikūrusios XV a. antroje pusėje ant moreninio dabartinės Linkuvos kalvagūbrio, vardas, istorikų nuomone, yra sietinas su 1500 m. ankstyvosios bažnyčios statyba ir išeivių iš Vestfalijos von Grotusų (vėlsnių – Potockių ir Bialozorų) dvaru. Šios gyvenvietės galimybes tapti miesteliu lėmė ta aplinkybė, jog per ją ėjo pagrindiniai keliai iš Žemaitijos į Žeimelį, Bauskę, Sidabrę, Rygą. Apie XVI a. pradžią Žygimantui Senajam leidus Bialozorams kurti Linkuvos mietelį, gyvenvietė ėmė augti, stiprėjo prekyba su Ryga, radosi prekybos namai, turgūs, buvo steigiamos smuklės, statomi gyvenamieji namai.

XVI–XIX a. miestelis buvo dažnai niokojamas karų su kalavijuočiais, švedais, rusais, jame ne kartą kilo religinių nesutarimų įžiebtų vidaus kovų, ne kartą Linkuvą siaubė gaisrai (ypač XIX a. pabaigoje). Tačiau miestelis, vis atstatomas, plėtėsi, stiprėjo jo ekonomika, augo kultūriniai poreikiai. Linkuvą, kaip ir visa Lietuvą, savaip palietė istoriniai įvykiai. Po 1831 m. sukilimo uždarytas karmelitų vienuolynas (1634–1832) ir prie jo veikusi parapinė mokykla. 1861 m. Linkuva paskelbta valsčiaus centru, joje gausėjo krautuvių, smuklių, veikė vėjo ir vandens malūnai. 1844 m. įsteigta valstybinė pradžios mokykla (rusų k.), leista veikti žydų mokyklai. Ėmė veikti paštas, vaistinė. Linkuviai dalyvavo 1863 m. sukilime, patyrė rusų valdžios represijas (kunigai Mangirdas ir Macevičius buvo įkalinti, ištremti). Aktyviai veikė gerai organizuotas knygnešių tinklas.

XX a. pradžioje linkuviai įsitraukė į kovą dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo: rusišką mokyklą pakeitė lietuviška, išaugo lietuviškos spaudos platinimas, suaktyvėjo bažnyčios organizacijų, chorų veikla. 1918 m. atgavus Nepriklausomybę, įsteigta „Saulės“ progimnazija, nuo 1923-iųjų tapusi gimnazija – vienu iš pagrindinių Šiaurės Lietuvos kultūros židinių. Per pirmąjį pasaulinį karą buvo nutiestas siaurasis geležinkelis Linkuva – Petrašiūnai. Augo ekonomika, vystėsi amatai, prekyba. Tarpukario Linkuvoje buvo per 30 krautuvių ir kooperatyvų, 2 bankai, autobusų ir geležinkelio stotys, vilnų verpykla, ambulatorija, ėmė veikti elektros stotis, kino teatras „Žvaigždė“, viešoji biblioteka ir kitos organizacijos. Miestelyje paskutinį Nepriklausomybės dešimtmetį gyveno apie 2  100 gyventojų.

Antrasis pasaulinis karas, vokiečių ir rusų okupacijos gerokai pristabdė intensyvų ekonominį bei kultūrinį Lietuvos augimą, keitė gyventojų skaičių ir sudėtį.

Šiandien Linkuva – vienas iš seniausių ir įdomiausių Šiaurės Lietuvos urbanistinių paminklų su miesto centre tebestovinčiais raudonų plytų buvusių amatininkų ir pirklių nameliais, architektūriniu požiūriu vertinga radialinio plano aikšte, iš kurios kaip spinduliai išeina net 7 gatvės. Jų tinklas darniai dera prie kalvotos ir raižytos vietovės. Jos pačioje aukščiausioje vietoje stovi didžiulės architektūrinės ir istorinės vertės pastatų ansamblis – Linkuvos bažnyčia ir karmelitų vienuolynas.

Paskutinis atnaujinimas: 2020-06-04 09:22:35 Atgal