Pasitinkant Latvijos nepriklausomybės dieną Pakruojo krašto muziejuje „Žiemgala“ parengta latviškų pirštinių paroda. Eksponuojamos 8 poros pirštinių iš Bauskės muziejaus ir 25 poros iš taikomosios dailės studijos „Bauska“. Seniausios pirštinės numegztos 1932 m.

 Latviai didžiuojasi savo tautinėmis pirštinėmis ir jų mezgimo tradicijomis. Manoma, kad iš Šiaurės ir Vakarų Europos, Latvijoje pirštinės buvo pradėtos megzti seniausiai XV amžiuje.

Senovėje Latvijoje pirštinės buvo dovanojamos ar aukojamos tikint, jog taip galima pasiekti kokį nors tikslą, perteikti užslėptą reikšmę ar perduoti žinią. Pavyzdžiui: jeigu suaugusi mergina vaikinui dovanodavo pirštinių porą, tai paprastai būdavo traktuojama kaip įsipareigojimo ženklas, vedantis link sužieduotuvių. O tam, kad tolimesnis santuokinis gyvenimas būtų laimingas ir turtingas, nuotaka iki vestuvių privalėjo numegzti ne vieną dešimtį pirštinių porų. Kartais jaunosios kraitį sudarydavo apie šimtą ar net daugiau pirštinių porų, kurias ji skyrė jaunajam, jo tėvams, giminaičiams, kaip tam tikrą auką aukojo namams ar dovanojo vestuvių svečiams, muzikantams, vedėjams. Pirštines jaunoji aukodavo jaunųjų porai įvažiavus į kiemą, apeinant įvairias tolimesniame gyvenime reikšmingas, simbolinę prasmę turinčias vietas.

Pirštinės būdavo naudotos krikštynų ritualinėse ceremonijose. Gimus pirmajam vaikeliui pirštines buvo priimta dovanoti giminaičiams, o per krikštynas po pirštinių porą dovanų būtinai gaudavo krikštatėvis, krikštamotė bei kunigas. Gyvavo tradicija pirmą kartą vaiką nuvedus į bažnyčią, išeinant joje palikti pirštinių porą.

Latvijoje be pirštinių neapsieidavo net ir laidotuvių ceremonijos dalyviai, jos buvo dovanojamos karsto nešėjams, išlydintiesiems, kapo duobės kasėjams. Laidotuvių pirštinės tradiciškai priimta megzti tamsesnėmis spalvomis – juoda, ruda, tamsiai žalia, padailinant jas šviesesniais eglutės ar kryželių raštais. Laidotuvių pirštines megzdavo ištekėjusios moterys, jos tai darydavo antroje savo amžiaus pusėje.

Mergaitės pradėdavo megzti jau nuo maždaug dešimties metų ar netgi anksčiau. Pirštinių mezgimas skatino kūrybiškumą, merginos sumanydavo vis įdomesnes pirštinių kompozicijas, juk kraityje neturėjo būti visiškai identiškos pirštinių poros.

Latvijoje pirštinių rašto ir spalvų gamos reikšmėms, jų tradicijų tyrinėjimams ir populiarinimui skiriama daug dėmesio. Leidžiamos knygos, organizuojamos parodos, mezgimas įtrauktas į privalomą mokyklų programą, vyksta rankdarbių būreliai.

Darbinės pirštinės visuomet buvo mezgamos paprastesnės, naudojant ne daugiau nei dvi – tris spalvas. Proginės ar dovanai skirtos daug puošnesnės, žymiai sudėtingesni raštai, kruopščiai, skoningai parinktos spalvos. Raštuose išmegzti ženklai neretai susieti su mitologiniais ar gamtos jėgas atspindinčiais simboliais, turinčiais apsauginę arba laimę nešančią paskirtį

Latviškų pirštinių kūrimo filosofija pasižymi išties neįtikėtinai turtinga savo raštų, simbolių įvairove bei spalvų paletės taikymu ir puikia kompozicijos darna. Latvių pirštinės itin aiškiai parodo latvių skonio ypatumus, pirštinių mezgimo amato prasmę, profesinį meistrų išmanumą ir kūrybos džiaugsmą. bei latvių tautos pasaulio sampratą. Tautiškos latvių pirštinės neabejotinai pripažįstamos, kaip viena iš ypatingiausių ir gražiausių, iš senovės kilusių, tačiau ir šiandien gyvuojančių latviško identiteto išraiškų.

Paroda veiks iki gruodžio 12 d. Kviečiame aplankyti!

Pakruojo krašto muziejaus „Žiemgala“ fondų saugotoja Reginos Noreikienės