Gegužės 18 dieną 17.30 val. Pakruojo ugniagesių draugijos stoginėje vyksiančiame vakare-portrete „Gyvenimas, sudegintas iki pat šerdies“ prisiminsime kraštietę, vieną talentingiausių ir sąžiningiausių XXa. dailės kritikių Gražiną Skabickaitę-Kliaugienę. Kraštietės gyvenimas atgis dailėtyrininkės dr., knygų: „Gražina Kliaugienė. Straipsniai“ (1999), „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (2021) sudarytojos Danutės Zovienės iliustruotame pasakojime, atsiminimais dalysis grafikė Jūratė Stauskaitė. Šviesos ir spalvų vakarui-portretui suteiks dainuojamosios poezijos atlikėjo, Pakruojo rajono savivaldybės vicemero Virginijaus Kacilevičiaus atliekamos dainos. Vakaro vedėja – Angelė Statkuvienė.

Gražinos Kliaugienės  gyvenimo datos

• 1944 m. balandžio 16 d. gimė Panevėžyje, mokytojos Anicetos Skabickienės (1914–2018) ir prieškario atsargos karininko, 1941 m. birželio sukilimo dalyvio, sovietmečiu kalinto Uchtos (Komijos respublika) ir Balchašo (Kazachstano respublika) lageriuose Petro Skabicko (1906–1976) šeimoje.
• 1951 m. pradėjo lankyti Pakruojo vidurinės mokyklos pirmąją klasę.
• 1960 m. kurį laiką dirbo Pakruojo ligoninėje kadrų inspektore.
• 1964 m. Šiaulių gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Nr.2 transporterio aptarnautoja.
• 1964–1968 m. studijavo mediciną ir geologiją Vilniaus universitete.
• 1966 m. susituokė su tapytoju Algimantu Kliauga.
• 1968 m. kartu su vyru išvyko gyventi į Panevėžį.
• 1969 m. įstojo į LSSR valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija) Meno istorijos ir teorijos neakivaizdinį skyrių.
• 1970 m. Panevėžio „Ekrano“ gamyklos Pramoninės estetikos biuro dailininkė.
• 1971 m. vasario 16 d. Panevėžyje gimė sūnus Andrius.
• 1972 m. dirbo  dailininke Panevėžio kino teatre „Raketa“.
• 1973 m. Panevėžio miesto Kultūros skyriaus dailės būrelio vadovė.
• 1973 m. su šeima grįžo į Vilnių, tęsė studijas, dirbo LSSR kultūros ministerijos Dailės skyriaus vyr. inspektore (iki 1981 m.).
• 1974 m. su pagyrimu baigė meno istorijos ir teorijos studijas LSSR valstybiniame dailės institute.
• 1975 m. tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare.
• 1981–1983 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Menotyros sektoriuje.
• Mirė 1995 m. rugsėjo 15 d. Palaidota Saltoniškių kapinėse.
• Nuo 1972 m. skelbė straipsnius kultūriniuose leidiniuose „Dailėtyra“, „Dailė“, „Kultūros barai“, „Pergalė“ (dabar „Metai“), „Krantai“, „Nemunas“, „Literatūra ir menas“, „7 meno dienos“, bendradarbiavo ir kituose leidiniuose („Respublika“, „Diena“, „Vakarinės naujienos“, „Šeima“).

Po mirties

• 1999 m. išleista knyga Gražina Kliaugienė. Straipsniai (sudarytoja Danutė Zovienė, Vilnius: VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“, 252 p.).
• 2017 m. parašytas ir apgintas Karolinos Dačkutės bakalauro darbas „Gražinos Kliaugienės (1944–1995) dailės kritika“ (Vytauto Didžiojo universitetas, Menų fakultetas, Menotyros katedra, vad. dr. Linara Dovidaitytė).
• 2021 m. išleista knyga Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė (sudarytoja Danutė Zovienė, Vilnius: VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“, 491 p.).

Menininkai apie Gražiną Kliaugienę

 Gražina Kliaugienė – savo laikmečio dailės kritikė. Jos tekstų atšiaurumą ir tiesą girdė sovietmečio absurdas. Bet jos dailės kritikoje esama ir to, kas randasi iš žmogaus egzistencijos amžinumo, problemiškumo, meno prigimties verpetų. Būta mūsų dailės kritikoje ir siužetų aprašinėjimo, po to pereita prie formos aprašymų, bet būta ir gilesnių įžvalgų. [...]Kliaugienė nemėgo ir nevertino saviraiškos ar apsiskaičiusio profesionalo žodinių ekvilibristikų. Kad ir kaip uoliai stengtumeisi užsienio teoretikų autoritetais remdamasis į stalčiukus sudėlioti mūsų dailės kritikus, reikia pripažinti, kad tokio masto ir pobūdžio kritikams kaip Kliaugienė sunkiai rastum vietą. Jos tekstai – atskira dailės kritikos kryptis su savo pliusais ir minusais. Kliaugienė aprėpė visumą – iš žmogaus egzistencijos čia žemėje kylančią meno esmę.

[...] Galima būt susipažinus su meno teorijomis, dailės, menotyros istorija, galima įvairiai manipuliuoti kultūriniais tekstais ir kontekstais, galima daryti mokslą, kurti istoriją. Bet dailės kritika – Kliaugienės stichija – karštų žarijų nuogom rankom žarstymas. Gražina jautė ir argumentuotai įrodydavo, jog meno kūriny pasireiškia žmogaus būties slapty tūnantis kūrybos gaivalas. To neišmokys, tikėjo Gražina, jokios teorijos ir išmintys.

[...] Dailės kalbą ji lukšteno kaip riešutus, ieškodama branduolio. Labiau vertino ekspresiją, dramatizmą, kančią, egzistencinį nerimą, tikrumo skausmą, meilės aistros karštį... Išjuokė saldžiarūgštį jausmingumą, emocinių gėlyčių nėrinius, kičą. Tai, kas tikra tikrai, nepraslysdavo pro jos akis. Ar ji yra kada apsirikusi? Ji tarsi vienu metu matė ir akimis, ir širdimi, ir protu.

[...] Kažkas neišvengiamai mūsų gyvenime baigėsi išėjus Gražinai Kliaugienei. Dailės kritika tampa paprasčiausia profesija, o Kliaugienei ji buvo lemtis. Buvo vieniša savo didybe. Dar viena Gražinos pamoka – už viską reikia mokėti.

                                                                                                         Aldona Dapkutė, dailės kritikė ir terapeutė

 Ji gyveno taip, lyg pati sau skirtus metus užbrauktų vienus po kitų lyg ta Bikfordo virvutė – sudegusi iki užtaiso šerdies, paneigusi daiktiškąjį pasaulį, nieko neįgydama ir neprarasdama. Savo gyvenimo kelią ji nuėjo nuo žvaigždžių iki pragaro gelmių, išgyvendama dvasios pakylėjimus ir nuopolius, tuose nuopuoliuose išskaidrindama sielą. Labiau nei kas kitas įžvelgdavo menkumą paauksuotuose rėmeliuose ir be jų.

 Apdovanota neeiliniu talentu, menine intuicija, lyg trečiąja akimi, daugybėje savo monografijų, straipsnių, recenzijų, esė ji laikėsi savo gyvenimo credo – tiesos sakymo. Rašydama ji – ne savo erudiciją rodantis narcizas, ne citatas ir auksines mintis žarstantis žonglierius, bet įžvalgus ir atidus stebėtojas, vertintojas, taikliai nusakantis meno esmes.

                                                                                                     Irena Daukšaitė-Guobienė, grafikė, dizainerė

Gražina Kliaugienė neužgyveno nieko – nei sotaus stalo, nei pinigų, nei menkiausių apdovanojimų. Tačiau Jos vardas yra ypatingas. Tai reta dailės pribuvėja. Dailėtyrininkė  padėjo užgimti naujiems talentams, parėmė jų kūrybinius ieškojimus ir atradimus. Ši pribuvėja – naujų meno formų, vadinasi, ir naujo žvilgsnio į pasaulį bei žmogų teigėja. Ir tai be galo svarbu, netgi svarbiau, negu rašyti apie muziejines visų pripažintas ir liaupsinamas vertybes, pasiklystant tarp savų ir svetimų teiginių.

                                                                                                 Algirdas Gaižutis, menotyrininkas, kultūrologas

Gimusi ženklo pabaigoje, Gražina buvo netipiškas Jautis. Jautis – tai sistema ir darbe, ir gyvenime, įgytas darbštumas. O ji – ryškus Dvynys nepakentė monotonijos, iškalbinga, aštraliežuvė. Naujas idėjas gaudydavo tiesiog iš oro. Puikiai mokėjo išsisukti iš kebliausios situacijos – ir visada nekalčiausiu veidu. Tai buvo lengvo talento žmogus.

Jai buvo svarbu gyvai bendrauti su menininkais. Ji traukė visus kaip magnetas, jos galvoje gimdavo daugybė idėjų, virsdavusių staigmenomis ir draugams, ir svečiams.

                                                                                                                                 Ramunė Vėliuvienė, grafikė

Ji buvo menininkė. Tik jos medžiaga buvo dailininkai. Jos kūrybinę veiklą galėčiau įvardinti kažkokiu teatru. Ne F. Fellinio, ne A. Tarkovskio – tai kažkas tokio komiško, tragiško ir didingo. Pačios sau surežisuotas ir net dalinai suvaidintas, kaip Oskaro Milašiaus INESS („Dvi dainos Don Žuanui“). Ji, rodės, provokuodavo kitus, kad jie atsiskleistų, ir žaidimas tęsėsi. Gal tiesiog JI buvo viena iš pirmųjų mohikanų, taip lengvai nušluotų nuo paviršiaus.

                                                                                                                         Gediminas Pranskūnas, grafikas

[...] Dabar ilgimės Gražinos vizionistikos – ne tiek dėl „anos epochos“ nostalgijos, kiek dėl jos asmeninio  žmogiškumo, nukreipto ne į savęs, bet į kūrinio ir jo autoriaus suvokimą ir pašlovinimą. Į meilę.

Ilgimės ir jos gyvenimo, kuriame, nesvarbu kokia spalva – balta ar juodai juoda – jis spalvinosi, visos spalvos priklausė jai, – nedalomo, nuosekliai vientiso visuose pasireiškimuose, tiek tekstuose, tiek bendravime ir bendrabūvyje, tiek ir jos įvaizdžio „stiliuje be stiliaus“, kuriame besąlygiškai dominavo laisvė, humoras ir vaizduotė.

Tokie žmonės, vadinami „žemės druska“, paprastai praskrieja meteoru, nušvietę mūsų, mažiau pastebimų, būties ir buities ypatybes, apnuogindami melą, veidmainystę, bailumą ir beprotybę.

Ji yra ir vis dar kviečia „ieškoti Tiesos“.

                                                                                                                                  Jūratė Stauskaitė, grafikė

Kelios šmaikščios Gražinos Kliaugienės frazės:

• Kai kas nors paklausdavo Gražinos: „Ar skaitei šią knygą (tuo metu visų skaitomą) ji atsakydavo tipiška fraze: „Aš skaičiau kitą knygą!“.
• Kaltinama, kad rašo apie tuos, su kuriais geria, ji atrėždavo: „Ne, aš geriu  su tais, apie kuriuos rašau“.
• Jei kas pasakydavo Gražinai, kad ją myli, ji valiūkiškai atsakydavo: „Koks sutapimas, aš save irgi!“.
• Mokėjo atsirinkti, kas jos, į ką verta investuoti save, tad dažnai sakydavo: „Nedėk širdies į bulvinius blynus“.
• Jos mėgstamas posakis būdavo: „Kai negali pakeist gyvenimo, keisk suknelės diržą“.

Pagal knygą „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė, Vilnius: VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“, 2021) parengė
Genė Juodytė, Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė kraštotyrai