Maloniai kviečiame į parodos „Kai skrynelės pilnos buvo margųjų drobelių“ atidarymą Žeimelio Didžiojoje karčemoje. Pristatysime mūsų krašto audėjų išaustas lovatieses ir siuvinėtojų išsiuvinėtas pagalvėles. Paroda muziejus pradeda renginių ciklą, skirtą Žeimeliui – mažajai Lietuvos kultūros sostinei ir 525-ajam miestelio gimtadieniui.

Parodoje eksponuojamos 32 mūsų senelių bei prosenelių išaustos įspūdingų raštų lovatiesės (kapos) ir 24 siuvinėtos pagalvėlės. Daugumos eksponatų autoriai – Žeimelio krašto auksarankiai audėjai ir siuvinėtojai. Vienas kitas rankdarbis pateko ir iš kitų Pakruojo rajono vietovių. Į parodą sugulė brangios relikvijos. Jos turi savo istoriją, jas lietė ne vienos kartos rankos. Tai metų metais kruopščiai saugotas šeimų paveldas. Tada, kai buvo laikas lovatieses kloti, pagalvėlėmis lovas puošti, gal buvo „pačėdyta“ (pataupyta, pasaugota). Užtat dabar iškeltos į dienos šviesą, spinduliuoja kaip naujos ir leidžia jomis pasidžiaugti bei stebėtis, kokių kūrybingų ir talentingų žmonių būta mūsų krašte.

Audimo ir siuvinėjimo tradicijos Lietuvoje ir Žeimelio krašte

Audimas – plačiausiai kultivuojama liaudies meno šaka, turinti senas tradicijas. Patys ankstyviausi Lietuvos kapinynuose rasti audinių fragmentai datuojami II-III a. Nuo seno audimo amatu užsiimdavo tiek moterys, tiek vyrai, nors veikla dažniau buvo priskiriama moterims. Tačiau miestuose, miesteliuose ausdavo daugiausia vyrai, nes šie gamindavo didesnius kiekius audinių, skirtų pardavimui, o ne namų reikmėms. Kaimo bendruomenėse audimu užsiiminėdavo moterys. Seniau vos ne kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobes, nesudėtingų raštų lovatieses, staltieses ir rankšluosčiu. Ir ne tik austi mokėjo, bet puikiai buvo įvaldžiusios ir kitus amatus. Vienas iš tokių – siuvinėjimas. Siuvinėjimo kilmė datuojama apie 5000 metų prieš Kristų, o jo ištakos, kaip ir kitų menų, buvo Rytų kraštuose. Istorikų teigimu, pirmieji rašytiniai šaltiniai apie siuvinėjimą Lietuvoje pasirodė XVI a. Mūsų protėviai siuviniais puošdavo tik ypatingą reikšmę turinčius daiktus arba drabužius, kurie buvo naudojami įvairių apeigų metu ar bažnytinėms reikmėms. Laikui bėgant, siuvinėjimo menas persikėlė ir į buitį. Tam įtakos turėjo nuolatinis amatininkų noras sukurti ką nors nauja bei neįprasta. Dažna lietuvė dar iki XX a. pabaigos savo namus puošė rankomis siuvinėtais darbeliais. Vėliau buičiai modernėjant, dėmesys siuvinėjimui sumenko. Šiandien siuvinėjimas rankomis – prabangos ir kokybės ženklas.

Žymesni Žeimelio ir jo apylinkių audėjai

Audėjų, siuvinėtojų būta visoje Lietuvoje. Netrūko jų ir Žeimelio krašte. Populiarumu visus lenkė audėjai. XX a. pradžioje vienas žymiausių miestelio audėjų buvo latvis Janis Smiltniekas. Jis netgi prie namo buvo pasistatęs priestatą audimui, dažymui, vėlimui. Kartu su žmona audė skaras, antklodes. Audė iš vilnonių ir drobinių siūlų. Už darbą imdavo pinigais. Paprastai didesni užsakymai tekdavo Smiltniekui, o kiti apylinkių audėjai turėjo tenkintis kur kas smulkesniais. Smiltniekui pasenus, jo amatą paveldėjo Žeimelyje gyvenęs sūnus Janis. Audimu užsiėmė ir Stasys Bogužas. Žeimelyje turėjo dirbtuves – audimo, vėlimo, dažymo ir spaudimo, buvo įsigijęs ir darbui reikalingas mašinas. Pats gyveno išnuomotose patalpose. Užmokestį imdavo pinigais. Dirbo visais metų laikais.

Audėjos amatą puikiai buvo įvaldžiusi ir Žeimelyje apsigyvenusi Agota (Agata) Bluzmaitė. Turėjo stakles, ratinį. Ausdavo milus, paklodes rankšluoščius. Raštus kopijuodavo. Ausdama keliaudavo ir per žmones. Audė žeimeliečio laikrodininko Olišausko žmona Ona Olišauskienė. Miestelyje audiniais garsėjo ir Veronika Noreikienė bei Emilija Birzgalienė. E. Birzgalienė buvo įsigijusi suomiškas stakles. Audė rankšluoščius, staltieses, lovatieses, kilimus, užuolaidas. Keliaudama per kaimus, ausdavo Agota Balzarevičiūtė. Jos rankšluoščiai, lovatiesės, kilimai džiugino visus. Audimas tuo laiku jau tapo išimtinai moterų amatu.

Senesnės kartos audėjų tradicijas pratęsė jaunesnioji karta. Sovietmečiu audė Apolonija Narkevičienė (g. 1936) iš Noriūnėlių kaimo. Garsiausia Žeimelio audėja buvo Aleksandra Kačerauskienė. Ji, dirbdama kolūkio fermoje, surasdavo laiko ir austi. Audė lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Daug A. Kačerauskienės darbų saugoma Mikoliškio kaimo bendruomenės namuose įkurtame muziejuje.

Parodoje eksponuojamų lovatiesių autorės:

Valerija Balčiūnienė, Agota Balzarevičiūtė, Teodora Grigaliūnienė, Eleonora Janulienė, Aleksandra Kačerauskienė , Apolonija Narkevičienė, Paulina Žilgužytė Noreikienė, Vaičeliūnienė, Rozalija Česnaitė, Pranutė Pavilionienė, Teodora Niekytė Grigaliūnienė.

Siuvinėtų pagalvėlių autorės:

Valerija Balčiūnaitė-Škiudienė, Marija Padirvinskienė, Laima Peleckienė, Janina Skrupskelytė-Avižieninė, Teodora Šubaitė, Valerija Liesienė, Joana Levanaitienė.

Žeimelio muziejaus „Žiemgala“ informacija